Rūkas . Man jis patinka . Oras atrodo sunkus . Atrodo , gali jį paliesti . Jaučiu , kaip jis liečia mane . Tolūmoje išnyksta daiktai , pastatai , žmonės . Primena mano tuštumą .
Aš vėl viena , vėl verkiu ir šypsaus vienu metu , vėl rūkau , vėl tapati daina , vėl tapati vieta . Jaučiuos neapsakomai laiminga .
Atsirado noras pakeisti kažką savo gyvenime . Netoks noras , kaip ankščiau , kaip visada . Nenoriu gauti viską iš nežinia kur . Nenoriu , kad tiesiog atsirastų . Noriu pakeisti save .
Kur mus nuveda tuščios kalbos ? Tušti juokai ? Kur ? Daugybė valandų su žmonėm ir nei vieno prasmingo sakinio . Daugybė valandų su žmonėmis , kuriuos maniau , kad galiu vadinti draugais . Bet kodėl nieko nežinau apie juos ? Kodėl jie nežino nieko apie mane ?
Kodėl mes , praleisdami tiek laiko kartu , nesugalvojom pakalbėti ?
Pagal ką mes skirstome žmones ? Rūšiuojame juos lyg šiūkšles rūšiuoja ekologiški žmonės . Rūšiuojame į protingus , linksmus , kvailus , į tuos , su kuriais smagu . Juk niekada nekalbėjome ... Nepažįstame vienas kito .
Slepiamės po kaukėmis , antraisiais veidais . Vadinkite tai kaip norite . Bet kodėl tie veidai , kaukės tokios tuščios ?
Sakote , kad kalbos apie orą - banalu ? Sakote , kad apie orą kalba tik tie , kurie neturi daugiau apie ką kalbėti ? Apie ką kalbate , kai yra apie ką kalbėti ?
Manau , kad kalbos apie orą nėra banalesnės , tuštesnės nei tai , apie ką kalbame kiekvieną dieną , nei apskritai visas mūsų bendravimas .
Gal pabandom parodyti bent kažkiek tikrojo veido ? Susipažįstame ?
Aišku , prisigeriame , tada galėsime kalbet . Bet gal galime ir būdami blaivi tai padaryti ?
Perdaug klausimų ?
20.20 . Nebenoriu galvoti to paties noro , kuris neišsipildys . Nebegalvosiu .
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą