Nepažįstamiesiems

Rūkas . Man jis patinka . Oras atrodo sunkus . Atrodo , gali jį paliesti . Jaučiu , kaip jis liečia mane . Tolūmoje išnyksta daiktai , pastatai , žmonės . Primena mano tuštumą .

Aš vėl viena , vėl verkiu ir šypsaus vienu metu , vėl rūkau , vėl tapati daina , vėl tapati vieta . Jaučiuos neapsakomai laiminga .

Atsirado noras pakeisti kažką savo gyvenime . Netoks noras , kaip ankščiau , kaip visada . Nenoriu gauti viską iš nežinia kur . Nenoriu , kad tiesiog atsirastų . Noriu pakeisti save .

Kur mus nuveda tuščios kalbos ? Tušti juokai ? Kur ? Daugybė valandų su žmonėm ir nei vieno prasmingo sakinio . Daugybė valandų su žmonėmis , kuriuos maniau , kad galiu vadinti draugais . Bet kodėl nieko nežinau apie juos ? Kodėl jie nežino nieko apie mane ?

Kodėl mes , praleisdami tiek laiko kartu , nesugalvojom pakalbėti ?

Pagal ką mes skirstome žmones ? Rūšiuojame juos lyg šiūkšles rūšiuoja ekologiški žmonės . Rūšiuojame į protingus , linksmus , kvailus , į tuos , su kuriais smagu . Juk niekada nekalbėjome ... Nepažįstame vienas kito .

Slepiamės po kaukėmis , antraisiais veidais . Vadinkite tai kaip norite . Bet kodėl tie veidai , kaukės tokios tuščios ?

Sakote , kad kalbos apie orą - banalu ? Sakote , kad apie orą kalba tik tie , kurie neturi daugiau apie ką kalbėti ? Apie ką kalbate , kai yra apie ką kalbėti ?

Manau , kad kalbos apie orą nėra banalesnės , tuštesnės nei tai , apie ką kalbame kiekvieną dieną , nei apskritai visas mūsų bendravimas .

Gal pabandom parodyti bent kažkiek tikrojo veido ? Susipažįstame ?

Aišku , prisigeriame , tada galėsime kalbet . Bet gal galime ir būdami blaivi tai padaryti ?

Perdaug klausimų ?

20.20 . Nebenoriu galvoti to paties noro , kuris neišsipildys . Nebegalvosiu .

Trys savaitgalio dienos .

Tuštuma šiektiek prasisklaidė . Atgavau muziką , cigarečių dūmus , girdžiu , bet ryšio su žmonėmis vis dar neatgavau . Apsimetinėti sekas geriau .

Mokytojams pradėjus vertinti , skaičiuoti , versti i balus žinias ir darbus , supratau , kad jau beveik pusė metu praėjo nuo vasaros . Greit bus penki mėnesiai , kai prasidėjo slegiantis ruduo , beveik du mėneisai praėjo nuo dar labiau slegiančios žiemos pradžios . Jau penkis mėnesius ilgiuosi vasaros ...

Supratau , kad reikia pasistengti dėl tų skaičių , kurie man nieko , bet tiek daug reiškia kitiem .

Planas :
. Atimti visas pramogas is savęs .
. Mokintis .
. Tapyti.

Iš šalies žiūrint man puikiai pavyko , bet tai tik mano puiki vaidyba .

Trys savaitgalio dienos :
. Atimiau kompiutero laidą iš savęs . Negailestingai lyg katik gimusio vaiko virkštelę nukirpau jį , išsilaisvinau . Ar bent turėjau tai padaryti .
. Sutvarkiau kambarį . Tai turėjo būti tarsi  mano keitimosi pradžia . Atrodo , sutvarkius kambari , susitvarkys ir netvarka mano galvoje .
. Nutapiau tą patį kambarį .
. Mokinausi . Skamba keistai ...
. Miegas .
. Radau laiko , prisidengdama sekančiu punktu , vienišam pasivaikščiojimui . Kai einu ir šypsaus , nors nežinau net pati kodėl , grojant liūdnai dainai . Tada viskas atrodo taip gerai . Rūkau visada tose pačiose vietose , perku kavą visada toje pačioje kavinėje .
. Dažiau modelį , už kurį visi žmonės gražesni .
. Mokslas . Jau sunku sukaupti dėmesio likučius . Skaitau , bet galvoje išgirstu tik keleta sakinių .
. Tapyba .
. Vėl miegas .
. Išėjimas iš namų . Trumpam . Kelionė į studiją .
. Keturesdešimt minučių mieste .
. Vėl mokslas . Dėmesio nėra nė gramo . Nebegirdžiu nei vieno sakinio , nei vieno žodzio . Mintys kažkur labai toli .
. Vėl tapyba .
. Vėl miegas .

Penkis mėnesius buvau lyg tyrimams užšaldyta gyva . Tik dėl galimybės mane prikelti mokslui pažengus , naujiems atradimams išradus . Aš atitirpinėju naturaliai , nereikia išradinėt nieko , kaip pavasarį apledėjusi gamta , miestai .

Mano didžiausi norai : Vasara . Nesimokant išmokti . Atitirpti , sugrįžti iš tos tuštumos . Padaryti baliu .

Tyla ir dirbtinis juokas

Ir vėl esu tuštumoje . O gal vis dar ? Gal niekad nebuvau joje ? Ir vėl žiema .. -  o gal vis dar ? Gal ji niekad nesibaigia mano galvoje ? Ir vėl neesu liūdna . O gal vis dar ? Gal niekad nebuvau tokia ?

Tuštuma ir tuštybė visur : galvoje , aplink mane , mintyse , tyloj . Bandau klausyt žmonių , bet negirdžiu , ką jie sako . Tik tą erzinančią tylą .

 Atsirado noras padaryti ką nors gero : prasmingo . Gana bandyt išgirst , bet neturiu jėgų , negaliu prisiversti , mintys sukasi tik apie vasarišką lietų , basas kojas , naktis lauke :  kalbomis ir cigaretėmis , sulaukiant aušros , apie besisklaidančią tuštumą , lyg rūką pevose , ankstyvą rytą .

Aplink mane vaikšto žmonės : kažkur skuba , kalba , tik aš viena negaliu kalbėti , negaliu nieko daryti . Jaučiuosi kaip saulėgrąža , galinti tik pasisukti i saulę - net jei norėtų - negalėtų kalbėti , pabėgti ten kur geriau , ten kur daugiau saulės ir lietaus .

Nesuprantu žmonių aplink . Bendravimo . Kai negirdžiu nieko , matau jų dirbtinumą dar geriau : jie juokiasi , nors to daryti nenori, jie kalba, bet patys tuo netiki, jie bando atrodyti geresni, nei yra.

Pastebiu , aš ne viena tokia . Visi apsimetinėja . Galbūt patys to nenorėdami , nepastebėdami .

Jos bando būt gražios , juoktis , priekaištauti , kad gautų dėmesio - jie bando pasakyti tai - ko nežino jos , bando jas prajuokinti . Jos išsireikalauja komplimentų , pernelyg dažnai isižeidžia , nes joms patinka , kai jų atsiprašo - jie bando būt vienas už kitą geresni .  


Tai man primena gyvūnų poravimąsi : kiekvienas povas stengiasi būt gražiausiu , liūtai vienas už kitą stipresni .. - tik su žmonėmis tai vyksta be jokio tikslo .

Visa tai stebėti is šono , nedalyvaujant tame , gana įdomu - tik prasta vaidyba , bet geresnės nereikia nei jiems , nei joms .

 Ir aš , kaip visi , žaidžiu šiuos žaidimus , prastai vaidinu .

Tik aš susimąsčiau , kodėl ? Ar mano to reikia ? Ar man reikia Jo ? Kodėl man Jo reikia ? Bandau sau atsakyti . Man jis rupi tik todėl , kad negaliu Jo tureti ? Kodel negaliu ? Galbūt nenoriu ? Galbūt man patinka manyt , kad negaliu ?

Erzinanti tyla ir kartais ją sudrumsiantis dirbtinas juokas . Viskas ką aš girdžiu .

Vasara ,

Jau nauji metai , nauja pradžia , ar bent turėtų būti ... Kad ir kaip bebųtų keista , nejaučiu nieko , viskas taip pat ... Tik tas praradimo jausmas , neapleidžiantis manęs . Mąstau , ar galima prarasti tai , ko neturėjai ?

Ne , aš neliūdna , aš jaučiuosi praradusi kažką . Kažką , be ko negaliu gyventi , negaliu kvėpuoti , lyg žuvis išmesta į krantą ...

2011 metais man labai nesiseka apgaudinėti nei savęs , nei kitų . Mamai atrodau liūdna , pasimetus ir vieniša . Ar taip yra iš tiesų ? Kadangi sunkiai sekas apgaudinėti , pasakysiu tiesą . Juk pasakiau tiek tiesos per septynias dienas ...  Taip , aš jaučiuosi vieniša ir pasimetus . Liūdna ? Ne . Sėdžiu , aplinkui žmonės , bet  jaučiuosi lyg bučiau viena , praradus viską . Galbūt ryšį su žmogumi , galbūt su visais žmonėmis . Nebėra tylos , yra tik nejauki tyla , ji mane erzina , bet negaliu nieko pasakyti .

Gyvenu tik cigaretėm ir serialais , bet jie ir baigėsi , išnyko ... Jaučiu , kaip grimztu į tuštumą ... Lyg per klaidą išsiųsta į kosmosą , atlikt užduoties , kurios negaliu įvykdyti , palikta kažkokioj nežinomoj planetoj . Nieko pažįstamo , iš tolo nesimato net žemės . Oras nepritaikytas mano plaučiams , negaliu įkvėpti , o gal jo nėra išvis ... Žmones , kurios vadinau draugais , kad sudaryčiau sau ir kitiems gero gyvenimo įspūdį , jau išnyko . Šeima kažkur toli ...vos įmatomi .
Viskas nyksta ... Likau tik aš ir beprasmiai daiktai , net muzika nyksta .

Noriu tai sustabdyti , noriu gyventi taip , kaip gyvenau anksčiau . Nebereikia geriau . Noriu matyti , girdėti ...

Dabar tik vasara mano viltis . Atrodo , kad metų laikas gali viską sugrąžinti . Pirma grąžink man cigarečių dūmus , kurių seniai nebejaučiu , tada šeimą , draugus , ar bent tuos , kuriuos taip vadinau ...
Jaučiu , kaip su kiekviena diena artėju ir tolstu nuo visko ... Liko tiek daug , bet ir tiek mažai ...

Vasara , prašau , sugrąžink viską !