21.3.11

Neatsiminti





Keista rasti save lovoj . Nors neatsimeni , kad išvis išėjai . Keista bandyt atsimint kas įvyko vakar . Keista neprisimint . Keista , kai viskas ką atsimeni yra drebantis vaizdas , žmonių perregimi siluetai dūmuose , besimėgaujantys muzika . Ji per garsi , todėl girdžiu garsus , lyg bučiau po vandeniu . Keista ryte galvoti kur ir kada pametei draugus . Kur ir kada pametei atminti , protą , viską . Galvoti kur , ką ir su kuo veikei . 

Dėlioju išsiliejusius , neaiškius vaizdus iš nakties , bet negaliu sudėlioti istorijos . Žmonių veidai . Neaiškūs . Ar aš su jais kalbėjau ? 

Vis mąstau , ar aš tada galvojau ? Ar kažkokios mintys sukosi mano galvoj ? O gal mano mintys bent karta nutilo ? 

20.3.11

Laukiant aušros

Paul Herbst . Pirmoji ne mano nuotrauka čia . Bet tai vienintele nuotrauka , kuria mačiau , atskiedžianti ryto grožį .
 




17 . 17 vėl galvoju tą patį norą . Vėl tuksenu į stiklą tris kartus . Kam tai ? Jau turėjau suprasti , kad tai nepadės . 

Žmonės tiki krentančiom , mirštančiom  žvaigždėm , laiku , stiklo šukėm ir turbūt visko , kas neatsitinka kiekvieną dieną , kiekvieną valandą , minutę .

Kaip ir žadėjau , neleidau atimti meilės gyvenimui iš manęs , lyg spalvoto saldainio iš vaiko . Nesitikėjau nieko iš žmonių . Nieko ir negavau . Laiką leidau gerai . Buvau laiminga . Esu .

Supratau , kad mano gyvenime yra trys žmonės , kuriuos aš labai myliu . Vienas iš jų visada įkvėpia meilės gyvenimui , parodo  , kad viskas yra gerai . Kitas mano labai mylimas žmogus nedaro nieko gero , tiesiog su juo būnant viskas atrodo tobula . Kažkoks nežinia iš kur ir kodėl džiaugsmas užpūsta . Trečiasis , mano meilės nusipelnęs arba prakeiktas ja , už nieką , už tai , kad visada bus šalia , kad ir kas benutiktų . Taip , skamba banaliai , bet didžiausios banalybės dažnai būna tiesa . Tiesiog , jos kartotos tiek daug kartų , kad patapo neįdomiomis . Panašiai , kaip dangus . Mes jį matome kiekvieną dieną , bet tik kartais atkreipiame dėmesį , tik kartais pamatome koks gražus , didingas ir magiškas jis naktį . Nemėgstu dienos , saulės ir žydro dangaus . Visa tai yra perdaug atvira , be paslapties , naivu . Žydras dangus , geraširdiški balti debesys ir kvaila , linksma saulė . Jokių paslapčių . Tik ryte ta saulė , dangus , nuostabiai gražūs . Viskas nudažyta pilkšvai melsvom spalvom . Ne , beveik bespalviai . 

Nekenčiu šešių labiausiai žmonių idealizuojamu dalykų . Vegetarizmas , feng šui , ekologija , natūralumas , bohema , peta . Visa tai perdaug dirbtina . Aš myliu gyvūnus . Man jie atrodo protingesni , nei žmonės . Jų valgymas ir jų kailių ar odos naudojimas atrodo visiškai natūralus  . Juk neteisiam liūto , kuris sumedžioja ir suėda antilopę . Visų šlykščiausia yra bohema . Aš neturiu nieko prieš laisvą gyvenimą , tapant visada su taure vyno ir cigarete rankoj , kalbėjimą eilėmis , bet natūraliai tokiu žmonių beveik nėra . Visi , kiek matau jų , apsimetinėja . Meluoja sau ir kitiem . Ekologija ? Natūralumas ? Neišsigelbėsite . Oras , vanduo , ekologiški ir sveiki produktai yra užteršti mūsų civilizacija . 

Vasaros dar nesulaukiau , bet pavasaris pateisina mano viltis . Nebėra jokiu tuštumų , jos dingo kartu su sniegu . 

Laukiu pirmųjų sužaliavusių medžių , pražydusių gelių ir obelų . Niekada nepastebiu , kaip sprogsta medžių lapai . Tikiuosi šį pavasarį pastebėsiu .  

Myliu jus , laukiu tikro pavasario ir tikros vasaros . 



1.3.11

Suvokimas .

Grįžau . Nepasikeitė niekas , išskyrus mane . Supratau , kad man nereikia tų , kurie nekalba , kurie neklauso , kurie apgaudinėja , tų , kurie dirbtinai juokias , gaili savęs . Nebesitikiu nieko iš jūsų , netgi suprantu jus . Jei norite , galim išgerti kavos , tekilos , viskio , arbatos , vyno , alaus , galime parūkyti , ko tik norit . Nesitikėsiu nieko iš jūsų , todėl laiką aš praleisiu tikrai gerai .

Nerašysiu meilės laiškų . Neprisipažinsiu meilėje . Nes aš myliu gyvenimą , myliu viską , kas aplink mane . Ir nebeleisiu jum atimt tos meilės ...

10.2.11

.





Kodėl ateina laikas , kai jautiesi  niekam nereikalingas ? Kai taip nori pamatyti žmones , bet jie nenori matyti tavęs . Kai taip nori kalbėti , bet jie nenori klausyti . Kai taip nori klausyti , bet jie nekalba .

Aš prisirišu prie žmonių . Prisrišu prie jausmo , emocijos , prie visko ką gali suteikti žmonės .

Kodėl aš žiūriu nuotraukas kiekvieną dieną ? Verkiu iš džiaugsmo . Jaučiu tą jausmą , skonį , kvapą buvusį kažkada , dabar jau išnykusį negįžtamai . Matau mūsų šypsenas . Atrodėm tokie laimingi . Kad ir kas tie mes . Net jei mūsų nebuvo išsvis . Net jei dabar nekenčiame vienas kito , net jei dabar nesisveikiname gatveje . Gera prisiminti .

Sėdžiu viena kavinėje , kurioje niekada neperku kavos . Bet vistiek buvau toje pačioje vietoje . Rūkiau . Radau kelią ten . tapati vieta . Kita daina . kitas jausmas . Jaučiuos svetima . Nesuprantu savęs  . kitų . Niekad nesupratau .

Negaliu rašyt . Tiesiog negaliu , bet vistiek rašau . Negaliu būti ten kur esu , bet vistiek būnu . Norėčiau dingti . Tiesiog išnykti . Ne kitem . Sau . Aš negaliu atsikratyti tuštumos . Grimztu į ją . Kad ir kaip stengčiaus , negaliu pasipriešint . Lyg skęstantis žmogus . Vis iškylu į paviršių įkvėpiu oro ir vėl grimztu žemyn . Niekas nė nebando manęs gelbėti . Vieni apsimeta , kad bando , apsimeta susirūpinusiais . Visi stovi ant kranto ir žiūri . Kai kurie net nežiūri . Jiem nerūpi . O kodel turėtu ? Yra tokių , kurie bandė bristi į vandenį , bet kai vanduo pasiekė kelius , sustojo , apsisuko ir nuėjo . Aš jų nekaltinu . Neturiu teisės .

Tuštuma . Skamba bauginančiai .

Kur mano vaidyba ? Puiki vaidyba ? Kur žmonės ? Kur viskas ?

Mano tuštuma atimineja viską  . Nebegaliu kovoti . Nebežinau ar verta .

Pasidariau perdaug atvira . Aš niekad nebuvau tokia . Negaliu būti . Negalima . Jaučiu , kad nukentėsiu .

Čia ne atsisveikinimo laiškas . Nežadu mirti . Nežadu paįvairint jūsų gyvenimų . Nežadu savo mirtimi priversti tobulinti vaidybą . Neturėsit dar vienos priežasties gaileti savęs .

6 . 00 išvažiuoju . Nebijau išvažiuot . Bijau grįžti . Bijau , kad niekas nepasikeis .

Keista pasiilgti žmonių , kurių niekad nepasiilgau . Dar keisčiau nepasiilgti žmonių , kurie ilgai buvo draugais .

Pavargau nuo jūsų . Apsimetinėjančių , meluojančių , kvailų . Pavargau ir nuo savęs . Dar blogesnės, nei jūs .

Pasiilgsiu tavęs , mano drauge . Apsimetinėjančios labiau , nei kiti , meluojančios , daugiau nei kiti . Siekenčios aukos vaidmes visose situacijose . Bandančios rasti draugų kitu žmonių sąskaita . Visų tų , kurie kalba mielu tonu , dirbtinai juokiasi , apsimeta gerais , draugiškais ir nuoširdžiais . Turinčių slaptų ketinimų . Tų kurie iš visų jėgų stengiasi būti protingi , gražūs . Ir iš visų jėgų stengias verkti . Tavęs mielasis , aš nepasiilgsiu . Niekad nepasiilgstu . Dar tų keliu žmonių , kurie mažiau nei kiti apsimetinėja , mažiau meluoja .

Noriu prisipažinti meilėje . Niekada to nedariau . Niekada nesiunčiau laiškų.

Nusipelniau melės . Bent netikros , dirbtinos , suvaidintos nežinia kodėl . Aš paklusmiai vaidinsiu . Abiem bus gerai . Tik padovanok man akimirką , vietoj šlykščių rožių puokštės , padovanok man naktį , rytą , vietoj širdies formos saldainių dėžutės , padovanok man tylą , vietoj nutriušusio ir apgailėtino , kvailu veidu meškučio su širdim rankose . Ar aš daug prašau ? Net tikrumo nereikia . Aš nenoriu viso tavo laiko . Aš noriu tik žinot , kad manęs visada kažkas lauks . Net jei viskas dirbtina . Aš patikėsiu .


20.1.11

Nepažįstamiesiems


Rūkas . Man jis patinka . Oras atrodo sunkus . Atrodo , gali jį paliesti . Jaučiu , kaip jis liečia mane . Tolūmoje išnyksta daiktai , pastatai , žmonės . Primena mano tuštumą .

Aš vėl viena , vėl verkiu ir šypsaus vienu metu , vėl rūkau , vėl tapati daina , vėl tapati vieta . Jaučiuos neapsakomai laiminga .

Atsirado noras pakeisti kažką savo gyvenime . Netoks noras , kaip ankščiau , kaip visada . Nenoriu gauti viską iš nežinia kur . Nenoriu , kad tiesiog atsirastų . Noriu pakeisti save .

Kur mus nuveda tuščios kalbos ? Tušti juokai ? Kur ? Daugybė valandų su žmonėm ir nei vieno prasmingo sakinio . Daugybė valandų su žmonėmis , kuriuos maniau , kad galiu vadinti draugais . Bet kodėl nieko nežinau apie juos ? Kodėl jie nežino nieko apie mane ?

Kodėl mes , praleisdami tiek laiko kartu , nesugalvojom pakalbėti ?

Pagal ką mes skirstome žmones ? Rūšiuojame juos lyg šiūkšles rūšiuoja ekologiški žmonės . Rūšiuojame į protingus , linksmus , kvailus , į tuos , su kuriais smagu . Juk niekada nekalbėjome ... Nepažįstame vienas kito .

Slepiamės po kaukėmis , antraisiais veidais . Vadinkite tai kaip norite . Bet kodėl tie veidai , kaukės tokios tuščios ?

Sakote , kad kalbos apie orą - banalu ? Sakote , kad apie orą kalba tik tie , kurie neturi daugiau apie ką kalbėti ? Apie ką kalbate , kai yra apie ką kalbėti ?

Manau , kad kalbos apie orą nėra banalesnės , tuštesnės nei tai , apie ką kalbame kiekvieną dieną , nei apskritai visas mūsų bendravimas .

Gal pabandom parodyti bent kažkiek tikrojo veido ? Susipažįstame ?

Aišku , prisigeriame , tada galėsime kalbet . Bet gal galime ir būdami blaivi tai padaryti ?

Perdaug klausimų ?

20.20 . Nebenoriu galvoti to paties noro , kuris neišsipildys . Nebegalvosiu .

17.1.11

Trys savaitgalio dienos .


Tuštuma šiektiek prasisklaidė . Atgavau muziką , cigarečių dūmus , girdžiu , bet ryšio su žmonėmis vis dar neatgavau . Apsimetinėti sekas geriau .

Mokytojams pradėjus vertinti , skaičiuoti , versti i balus žinias ir darbus , supratau , kad jau beveik pusė metu praėjo nuo vasaros . Greit bus penki mėnesiai , kai prasidėjo slegiantis ruduo , beveik du mėneisai praėjo nuo dar labiau slegiančios žiemos pradžios . Jau penkis mėnesius ilgiuosi vasaros ...

Supratau , kad reikia pasistengti dėl tų skaičių , kurie man nieko , bet tiek daug reiškia kitiem .

Planas :
. Atimti visas pramogas is savęs .
. Mokintis .
. Tapyti.

Iš šalies žiūrint man puikiai pavyko , bet tai tik mano puiki vaidyba .

Trys savaitgalio dienos :
. Atimiau kompiutero laidą iš savęs . Negailestingai lyg katik gimusio vaiko virkštelę nukirpau jį , išsilaisvinau . Ar bent turėjau tai padaryti .
. Sutvarkiau kambarį . Tai turėjo būti tarsi  mano keitimosi pradžia . Atrodo , sutvarkius kambari , susitvarkys ir netvarka mano galvoje .
. Nutapiau tą patį kambarį .
. Mokinausi . Skamba keistai ...
. Miegas .
. Radau laiko , prisidengdama sekančiu punktu , vienišam pasivaikščiojimui . Kai einu ir šypsaus , nors nežinau net pati kodėl , grojant liūdnai dainai . Tada viskas atrodo taip gerai . Rūkau visada tose pačiose vietose , perku kavą visada toje pačioje kavinėje .
. Dažiau modelį , už kurį visi žmonės gražesni .
. Mokslas . Jau sunku sukaupti dėmesio likučius . Skaitau , bet galvoje išgirstu tik keleta sakinių .
. Tapyba .
. Vėl miegas .
. Išėjimas iš namų . Trumpam . Kelionė į studiją .
. Keturesdešimt minučių mieste .
. Vėl mokslas . Dėmesio nėra nė gramo . Nebegirdžiu nei vieno sakinio , nei vieno žodzio . Mintys kažkur labai toli .
. Vėl tapyba .
. Vėl miegas .

Penkis mėnesius buvau lyg tyrimams užšaldyta gyva . Tik dėl galimybės mane prikelti mokslui pažengus , naujiems atradimams išradus . Aš atitirpinėju naturaliai , nereikia išradinėt nieko , kaip pavasarį apledėjusi gamta , miestai .

Mano didžiausi norai : Vasara . Nesimokant išmokti . Atitirpti , sugrįžti iš tos tuštumos . Padaryti baliu .

12.1.11

Tyla ir dirbtinis juokas



Ir vėl esu tuštumoje . O gal vis dar ? Gal niekad nebuvau joje ? Ir vėl žiema .. -  o gal vis dar ? Gal ji niekad nesibaigia mano galvoje ? Ir vėl neesu liūdna . O gal vis dar ? Gal niekad nebuvau tokia ?

Tuštuma ir tuštybė visur : galvoje , aplink mane , mintyse , tyloj . Bandau klausyt žmonių , bet negirdžiu , ką jie sako . Tik tą erzinančią tylą .

 Atsirado noras padaryti ką nors gero : prasmingo . Gana bandyt išgirst , bet neturiu jėgų , negaliu prisiversti , mintys sukasi tik apie vasarišką lietų , basas kojas , naktis lauke :  kalbomis ir cigaretėmis , sulaukiant aušros , apie besisklaidančią tuštumą , lyg rūką pevose , ankstyvą rytą .

Aplink mane vaikšto žmonės : kažkur skuba , kalba , tik aš viena negaliu kalbėti , negaliu nieko daryti . Jaučiuosi kaip saulėgrąža , galinti tik pasisukti i saulę - net jei norėtų - negalėtų kalbėti , pabėgti ten kur geriau , ten kur daugiau saulės ir lietaus .

Nesuprantu žmonių aplink . Bendravimo . Kai negirdžiu nieko , matau jų dirbtinumą dar geriau : jie juokiasi , nors to daryti nenori, jie kalba, bet patys tuo netiki, jie bando atrodyti geresni, nei yra.

Pastebiu , aš ne viena tokia . Visi apsimetinėja . Galbūt patys to nenorėdami , nepastebėdami .

Jos bando būt gražios , juoktis , priekaištauti , kad gautų dėmesio - jie bando pasakyti tai - ko nežino jos , bando jas prajuokinti . Jos išsireikalauja komplimentų , pernelyg dažnai isižeidžia , nes joms patinka , kai jų atsiprašo - jie bando būt vienas už kitą geresni .  


Tai man primena gyvūnų poravimąsi : kiekvienas povas stengiasi būt gražiausiu , liūtai vienas už kitą stipresni .. - tik su žmonėmis tai vyksta be jokio tikslo .

Visa tai stebėti is šono , nedalyvaujant tame , gana įdomu - tik prasta vaidyba , bet geresnės nereikia nei jiems , nei joms .

 Ir aš , kaip visi , žaidžiu šiuos žaidimus , prastai vaidinu .

Tik aš susimąsčiau , kodėl ? Ar mano to reikia ? Ar man reikia Jo ? Kodėl man Jo reikia ? Bandau sau atsakyti . Man jis rupi tik todėl , kad negaliu Jo tureti ? Kodel negaliu ? Galbūt nenoriu ? Galbūt man patinka manyt , kad negaliu ?

Erzinanti tyla ir kartais ją sudrumsiantis dirbtinas juokas . Viskas ką aš girdžiu .